Tautos išlikimo deklaracija
Po Lietuvos pamatais tiksi demografinė bomba.
Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuva prarado daugiau
kaip milijoną gyventojų. Jei išliks esamos gimstamumo
tendencijos, per artimiausius 30 metų prarasime antrą.
Šalyje liks generacija,
kurios biologinis amžius neleis atgimti ir išlikti.
Visa dabartinė politika yra pražūtinga,
nes nesugeba suvaldyti demografinės krizės.
Jei norime gyventi, kaip gyvenome, – tęsdami kalbos, šeimos,
baltų genties istoriją kaip dievų ir Dievo planą, – privalome
atkurti tikrąsias vertybes. To nepadarę, tapsime tik senelių
prieglaudų lietuvių gentimi, bet ne valstybe.
Reikalinga politinė jėga, kuri gali sugrąžinti šeimos prestižą,
iš naujo sukurti Motinos kultą ir sustabdyti tautos nykimą.
Jeigu tokios jėgos nėra, turi gimti nauja, kurios tikslas
bus laimėti Seimo ir prezidento rinkimus, išvesti tautą
į horizontalų skrydį ir pradėti 3 milijonų tautos atkūrimą.
Pasirašė:
Gintaras Šiurkus, Arvydas Juozaitis, Dalius Serafinas, Sigitas Leonavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Gediminas Jankus, Liudvika Meškauskaitė, Adas Jakubauskas, Česlovas Jezerskas ir kiti.
Kviečiame pasirašyti deklaraciją iškiliausius, žinomiausius ir visus, kurie nesutinka laukti, kol išnyksime.
Jau pasirašė 47 signatarai
Mūsų ateitis – mūsų rankose!
Gintaras Šiurkus
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva prarado daugiau kaip milijoną gyventojų, o gimstamumo rodiklis sumažėjo perpus. Iškilo grėsmė per artimiausius 30 metų šaliai prarasti dar vieną milijoną gyventojų ir priartėti prie ribos, kai grįžtami pakitimai taps sunkiai įmanomi.
Akivaizdu, kad dabartinė politika pražūtinga, nes nesugeba suvaldyti demografinės krizės.
Trūkstant drėgmės augalai nyksta. Palaistyti jie atsigauna. Bet jei rožę apniko amarai, papildomi milijonai laistymui nepadės.
Reikia naujų sprendimų.
Esame sparčiausiai nykstanti tauta Europoje. Pasyvi laikysena yra pražūtinga, todėl nusprendžiau suburti „Tautos išlikimo sąjūdį“. Sąjūdžio deklaraciją kartu su manimi pasirašė 12 garbiausių ir iškiliausių žmonių, kurie nori, kad ir po mūsų Lietuvoje būtų kalbama ir dainuojama lietuviškai.
Dešimtys, šimtai ir tūkstančiai dar pasirašys, kai tokia galimybė bus suteikta.
Nesu Lietuvai pavyzdys, esu tik šauklys.
Aš įsitikinęs, kad grėsmingos situacijos priežastis – vertybių krizė. Kylant pragyvenimo lygiui savimi patenkintieji nusprendė, kad tik jie yra svarbūs. Pasak Vydūno, jie – žmonės sau. Ant pakopos žmogus Tėvynei liko mažuma.
Jei norime išlikti, privalome atkurti tikrąsias vertybes – šeimos prestižą, Motinos kultą ir Tėvynės sąvoką.
Lietuvos Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tačiau šeima ne visada yra tie, su kuriais gyveni, o šalis, kurioje gyveni, ne visada yra Tėvynė.
TĖVYNĖ YRA ŠALIS, KURIOS INTERESAI AUKŠTESNI UŽ ASMENINIUS.
Jei neturi Tėvynės, esi ubagas.
Jonas Paulius II pasakė: „Žmonijos ateitis eina per šeimą.“
Tai ne tik citata, bet ir perspėjimas.
Mus visus pagimdė motinos. Joms esame dėkingi, kad galime džiaugtis gyvenimu.
Nėra geresnio būdo tautai išnaikinti, kaip nustoti gimdyti. Kad tauta išliktų, reikalingi vaikai, todėl net pati blogiausia motina, kuri pagimdė kūdikį, yra geresnė už pačią geriausią moterį, kuri galėjo pagimdyti, bet nepagimdė.
Kai kam atrodo, kad vaikai toksiški, nes maži neleidžia išsimiegoti, o užaugę neklauso, todėl kur kas lengviau auginti šuniukus – jie yra tikrieji žmogaus draugai.
Tie, kurie taip galvojate, susimąstykite apie „amžinąjį gyvenimą“. Žmogus gyvena iš naujo per savo vaikus, jų karjerą ir sėkmes, paskui – per anūkus ir t. t. Taip jis tampa NEMIRTINGAS, o neturintiesiems vaikų lieka tik šuniukų kapai…
„Tautos išlikimo sąjūdis“ turi planą, kaip sustabdyti gimstamumo mažėjimą, pereiti prie augimo, išvesti tautą į horizontalų skrydį ir pradėti atkurti 3 milijonų tautą.
Plane numatytas dorovinis jaunimo auklėjimas: „Mergaite, kokia užaugsi tu, tokia bus ir Lietuva. Moterys pagimdys vaikus, bet visi kiti darbai priklauso vyrams.“
Šeimos prestižas yra pagrindinė priemonė siekiant užsibrėžto tikslo.
Dėl prestižo perkami brangūs sportiniai automobiliai, nors greitis keliuose yra ribojamas. Dėl prestižo važinėjama prabangiais miesto visureigiais, nors visi keliai asfaltuoti.
Prestižą galima sukurti bet kam, tad sukurkime jį daugiavaikėms šeimoms.
Visos priemonės, galinčios pagerinti gimstamumo rodiklį (GR), yra geros.
Kai šalį užpuola priešas ar ištinka kitos egzistencinės grėsmės, ją ginti turi visi – rusvi, žydri, liliputai, blondinai, aukštaūgiai, daugiavaikiai ir bevaikiai. Kol sustabdysime gilėjančią krizę ir atkursime 3 milijonų tautą, turime užmiršti susipriešinimą ir susiskaldymą. Sąjūdis sieks tikslo susitaikymo ir santarvės keliu.
Demografija nėra vien socialinės politikos klausimas – tai nacionalinio saugumo klausimas. Esu įsitikinęs, kad visi kiti darbai, išskyrus krašto gynybą, kol nebus sustabdytas tautos pikiravimas į katastrofą, yra antraeiliai.
Krizei įveikti sąjūdis siekia suburti šviesiausius Lietuvos protus ir pasinaudoti Izraelio patirtimi (35-erius metus GR išlieka stabilus, o gyventojų skaičius padvigubėjo). Jų padedami tikimės patobulinti savo planą ir surasti politinę jėgą, kuri, vadovaudamasi sąjūdžio programa, laimės Seimo ir prezidento rinkimus.
Jei tokios jėgos neatsiras, sąjūdis pats transformuosis į politinę jėgą, nes „kai kalbame apie Lietuvos tautos išlikimą, jokių „bus – kaip bus“ negali būti“.
Jos išsaugojo Lietuvą. Dabar eilė mums.
Sigitas Leonavičius
Kartais pagalvoju, kad apie Lietuvos išlikimą mes per dažnai kalbame skaičiais. Kiek mūsų buvo, kiek liko, kiek vaikų gimė, kiek jaunų žmonių išvažiavo. Skaičiai reikalingi. Jie parodo problemos mastą. Bet skaičiai neturi veido. O už kiekvieno jų yra žmogus, šeima, motina, vaikas.
Todėl šiandien noriu papasakoti apie vieną Lietuvos moterį. Ne karalienę, ne politikę, ne žmogų, kurio vardu pavadintos pagrindinės mūsų miestų gatvės.
Jos vardas – Genovaitė Vitkienė.
Ji buvo mokytoja, Lietuvos karininko Juozo Vitkaus žmona ir septynių vaikų motina. Pirmasis jų sūnelis Vitolis mirė vos šešiolikos dienų. Genovaitė su vyru užaugino šešis vaikus – Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, dvynius Jūratę ir Kastytį bei jauniausią Liudą.
Jos vyrą mes šiandien žinome kaip Juozą Vitkų-Kazimieraitį – vieną svarbiausių Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadų. 1946 metais jis žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę.
Genovaitė liko su vaikais.
Tačiau okupacinei valdžiai ir to buvo maža. 1948 metų gegužės 22 dieną Genovaitė su vaikais buvo ištremta į Irkutsko sritį. Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentuose užfiksuotas beveik nesuvokiamas faktas: sovietų valdžia buvo apdovanojusi ją kaip daugiavaikę motiną. Bet net tai neapsaugojo jos ir vaikų nuo tremties.
Sibire Genovaitė kirto mišką. Iš jos pačios prašymų sovietų institucijoms liko keli paprasti žodžiai. Ji rašė, kad tremtyje „nustojau sveikatos“, kad „kentėjau“.
Man skaitant tokius dokumentus sunkiausia galvoti ne apie politiką ir net ne apie istoriją. Bandau įsivaizduoti motiną.
Jos vyras žuvęs. Namų nebėra. Tėvynė už tūkstančių kilometrų. Šalia jos vaikai, kuriuos reikia pamaitinti, aprengti, apsaugoti nuo Sibiro šalčio ir kažkaip įtikinti, kad gyvenimas dar nesibaigė.
Ir kitą rytą ji vėl keliasi.
Eina dirbti.
Grįžta pas vaikus.
Gyvena.
Ši tema man nėra tolima ir vien iš istorijos knygų. Mano žmona Danutė taip pat gimė tremtyje, Sibire. Todėl kai skaitau apie tas motinas, man prieš akis iškyla ne statistika. Aš matau tikrus žmones ir suprantu, kad šiandien šalia mūsų gyvena vaikai, kurie ten gimė todėl, kad jų tėvai ir motinos buvo išplėšti iš Lietuvos.
Genovaitė savo vaikams pasakojo apie jų tėvą, jo smuiką, lietuviškas dainas, apie Lietuvą. Net Sibire ji neleido vaikams pamiršti, kas jie yra.
Man atrodo, kad būtent čia ir slypi viena svarbiausių mūsų valstybės išlikimo paslapčių.
Lietuvą saugojo ne tik vyrai su ginklu rankose. Lietuvą saugojo ir motinos, kurios vakare savo vaikams kalbėjo lietuviškai. Kurios pasakojo jiems, kas jų tėvai. Kur yra jų namai. Kur yra Lietuva.
Valstybę galima okupuoti. Galima nuplėšti jos vėliavą. Galima uždrausti jos simbolius, suimti žmones, išvežti šeimas už tūkstančių kilometrų.
Bet kol motina savo vaikui sako: „Tu esi lietuvis. Tavo Tėvynė yra Lietuva“, tol valstybė dar nėra sunaikinta.
Genovaitė Vitkienė savo vaikus išsaugojo.
Ir tai nėra graži metafora. Visi šeši jos užauginti vaikai sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Šeima ne tik išliko. Ji išaugo.
Šaltiniuose minima penkiolika vaikaičių ir dvidešimt devyni provaikaičiai. Tarp jų – medikai, muzikantai, meno žmonės. Penki vaikaičiai baigė medicinos mokslus, penki tapo profesionaliais muzikantais. Vienas vaikaičių, Gintaras Vitkus, baigė mediciną, dirbo gydytoju, vėliau pasirinko kunigystę ir tapo jėzuitu. Kitas vaikaitis, gydytojas Linas Vitkus, saugo ir viešai pasakoja savo šeimos istoriją.
Praėjo beveik aštuoniasdešimt metų. Genovaitės vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai gyvena, dirba, kuria. Vieni gydo žmones, kiti muzikuoja, kiti tarnauja bendruomenei. 2026 metais, minint Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties 80-metį, jo provaikaitė Marija Pranskutė Merkinėje grojo smuiku.
Pagalvokime, kokia čia istorijos ironija.
Šeimą norėjo sunaikinti.
O ji išaugo.
Iš vienos motinos, vežtos į Sibirą, šiandien turime dešimtis jos palikuonių.
Jie yra čia.
Lietuvoje.
Ir man atrodo, kad šiandien, kai kalbame apie mūsų demografinę padėtį, ši istorija mums reikalinga labiau negu dar viena lentelė.
Mūsų protėviai išsaugojo savo vaikus gyvuliniuose vagonuose, Sibiro barakuose, šaltyje ir bado metais. Jie neturėjo savo valstybės. Neturėjo ministerijų, programų, fondų ar strategijų. Jie turėjo tik savo šeimą ir nepaprastą norą, kad jų vaikai išliktų.
Mes šiandien turime savo valstybę.
Ir todėl man vis dažniau kyla labai paprastas, bet kartu labai nepatogus klausimas: jeigu jie sugebėjo išsaugoti Lietuvą Sibire, ar mes sugebėsime ją išsaugoti laisvoje Lietuvoje?
Šiandien mūsų niekas neveža gyvuliniuose vagonuose. Mūsų vaikams nereikia slapta pasakoti, kur yra jų Tėvynė.
Tačiau vaikų gimsta vis mažiau.
Tai ne vien moterų klausimas. Tai mūsų visų klausimas.
Dėl mokesčių galime ginčytis. Dėl energetikos, kelių ar švietimo galime turėti skirtingas nuomones. Demokratinėje valstybėje taip ir turi būti.
Bet valstybės išlikimas oponentų neturi.
Jeigu po kelių dešimtmečių nebus kam čia auginti vaikų, kalbėti lietuviškai, kurti įmonių, mokyti mokyklose, gydyti ligoninėse ir ginti valstybės, jokie mūsų šiandienos politiniai ginčai nebeturės prasmės.
Todėl norėčiau, kad mes prisimintume Genovaitę Vitkienę.
Ne todėl, kad iš jos reikia kurti dar vieną paminklą.
O todėl, kad ji primena, kas iš tikrųjų yra valstybės tęstinumas.
Tai vaikas, kurį motina pagimdo ir išsaugo.
Tai šeima, kuri nepalūžta.
Tai kita karta, kuriai perduodama Lietuva.
Genovaitė ir tūkstančiai kitų Lietuvos motinų savo darbą padarė. Jos išsaugojo vaikus tada, kai aplinkybės, atrodė, darė viską, kad jie neišliktų.
Jos išsaugojo Lietuvą. Dabar eilė mums.
Konstitucinė dauguma
Valentinas Mazuronis
Vengrijos politikas Viktoras Orbánas valdė šalį nuo 2010 m. iki 2026 m. balandžio mėn.
Per paskutines dvi parlamentinių rinkimų kampanijas jis veikė labai panašiai, tačiau 2022 m. išsaugojo konstitucinę daugumą, o 2026 m. pralaimėjo Péteriui Magyarui.
Péteris Magyaras yra charizmatiškas lyderis ir jo rinkiminė kampanija buvo puiki, vis dėl to esu įsitikinęs, kad prieš keturis metus suorganizavęs tokią pačią rinkiminę kampaniją jis ne tik nebūtų laimėjęs konstitucinės daugumos (141 / 199), bet kažin ar iš viso būtų laimėjęs. Triuškinanti pergalė 2026 m. tapo įmanoma tik susiformavus tinkamai situacija, kuria Magyaras pasinaudojo.
Manau, kad šiuo metu panaši situacija yra Lietuvoje – visuotinės grėsmės išnykti fone 2028 m. Seimo rinkimus laimės ta partija, kuri suras būdą, kaip išgelbėti tautą iš sparčiai artėjančios demografinės katastrofos.
Per 35 nepriklausomybės metus Lietuva prarado daugiau kaip milijoną jos pilietybę turinčių gyventojų, gimstamumo rodiklis nukrito iki pusinio ir tapome greičiausiai išmirštančia Europos tauta.
Tautos išlikimo sąjūdis turi planą kaip išvesti tautą į horizontalų skrydį per keturis metus ir siūlo juo pasinaudoti bet kuriai politinei jėgai, nes Lietuvai nesvarbu, kas ją išgelbės – socialdemokratai, konservatoriai ar partija Tautos ir teisingumo sąjunga.
Tautos išlikimo sąjūdžio tikslai, strategija ir taktika

Gintaras Šiurkus
Tautos išlikimo sąjūdžio tikslas yra sustabdyti tautos išmirimą ir atkurti 3 milijonų tautą.
Sąjūdis siūlo savo idėjas ir pagalbą tai politinei jėgai, kuri įsipareigos sustabdyti tautos išmirimą bei atkurti 3 milijonų tautą pagal sąjūdžio planą.
Sąjūdis ketina laimėti artimiausius Seimo ir prezidento rinkimus, per pusmetį priimti visus plane numatytus išlikimo įstatymus, atlikti visas būtinas reformas ir pirmais kadencijos metais pasiekti bendrojo gimstamumo rodiklio augimą, o ketvirtais – išvesti tautą į horizontalų skrydį.
Sąjūdis taip pat ketina laimėti ir kitus Seimo bei prezidento rinkimus ir per antrąją kadenciją atkurti 3 milijonų tautą.
Šiems tikslams pasiekti sąjūdis siūlo dorovinį jaunimo auklėjimą pradėti nedelsiant, sukurti valstybės šeimos politiką, suformuoti šeimos aukštinimo opiniją bei, pasitelkus naujausias ir geriausias metodikas, sugrąžinti šeimai prestižą, iš naujo sukurti Motinos kultą ir Tėvynės, kurios interesai yra aukštesni už asmeninius, supratimą.
Pirmas darbas – demografijos departamentas
Politinė jėga, kuri Seimo rinkimuose dalyvaus su programa galinčia sustabdyti demografinę krizę, rinkimus laimės. Trys pirmi naujajai vyriausybei privalomi darbai:
Kai kurie politikai mano, kad pagal svarba demografija yra antras klausimas (po krašto gynybos), kai kurie – pirmas.
Nesvarbu, kurioje vietoje pagal svarbą yra ši problema. Svarbu, kad nebeturime laiko eksperimentuoti ar imituoti kovą su vis gilėjančia demografine krize. Jau praradome daugiau kaip milijoną Lietuvos pilietybę turinčių gyventojų ir Europoje tapome greičiausiai išmirštančia tauta.
Demografinė krizė artėja prie katastrofos, nes išnyko Tėvynės sąvoka ir tapome egocentrikais galvojančiais tik apie save. AŠ, MANO, MAN. O kas bus su Tėvyne, jei gimstamumo rodiklis jau nukrito iki pusinio?
Skaudu, bet toks klausimas nekyla, nes išsitrynė Tėvynės suvokimas. Įsigalėjo supratimas, kad Tėvyne gali būti bet kuri šalis, kurioje veikia geras internetas ir kurioje gyventi gera. Tai egocentrikų savanaudiškas požiūris.
Tėvynė – tai šalis, kurios interesai yra aukštesni už asmeninius.
Ką ginsime ir kas gins Lietuvą jei mūsų nebeliks?
Šalies didžiausia problema yra tautos išmirimas. Demografija rūpinasi socialinės apsaugos ir daro ministerija. Kas ministerijoje konkrečiai atsakingas už problemos Nr. 1 sprendimą? Prevencijos skyrius? Strateginių sprendimų paramos grupė ar kancleris, kurio pavaldume yra Žmonių išteklių skyrius? Ministerijos struktūroje žodžio demografija iš viso nėra.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė tęsią 35 metus rezultato nedavusią moterų papirkinėjimo strategiją – jūs, brangiosios, gimdykite, o mes jums duosime didesnes išmokas ir daugiau atostogų.
Tokia strategija nesustabdė ir nesustabdys gimimų skaičiaus mažėjimo ir tautos išmirimo.
Šalies gynyba prasideda ne nuo tankų ar dronų, bet nuo VAIKŲ TURĖJIMO. Vienas vaikas – išmirimas, du vaikai – merdėjimas, trys ir daugiau vaikų – išlikimas ir augimas.
Pirmas naujos vyriausybė darbas bus sutelkti visus specialistus į vieną kumštį. Demografijos problemai spęsti turi būti įkurta Demografijos ministerija arba departamentas prie kurios nors, jau veikiančios, ministerijos.
Geriausias pasirinkimas būtų, jei Demografijos departamentas priklausytų Krašto apsaugos ministerijai. Esu tokios nuomonės nes:
- DEMOGRAFIJA YRA STRATEGINIS ŠALIES GYNYBOS PRIORITETAS.
- Krašto apsaugos ministerijos biudžetas yra beveik 5 milijardai eurų ir trūksta idėjų, kur juos prasmingai išleisti.
Departamento tikslai::
- Ne dalinti pašalpas ir papirkinėti moteris išmokomis, bet investuoti į šeimos prestižą.
- Iškelti šeimos svarbą iki krašto apsaugos prioritetinio lygio.
- Atkurti Tėvynės sąvokos prasmę.
- Sukurti teisingą visuomenės opiniją tautos išlikimo klausimu.
Įgyvendinus strateginius tikslus visus likusius valstybės pinigus reikia atiduoti motinoms, nes mūsų ateities auginimui jų niekada nebus per daug.
Antras darbas – šeimos termino apsauga
Reikia surasti būdą, kaip sugražinti šeimos terminą tik tradicinei šeimai, kuri yra sudaryta tarp vyro ir moters, nes ji yra tautos išlikimo garantas.
Nekonstitucinės daugumos Seimo politinė valia negali nuneigti Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo išaiškinimo, kad konstitucinė šeimos samprata nėra kildinama vien iš santuokos ir kad ji yra neutrali lyties požiūriu, nors manymas, kad šeimos formos yra begalinės ir lygiavertės, yra pražūtingas. Toks šeimos suvokimas atima iš visuomenės aiškią reprodukcinę orientaciją (V. Rachlevičius).
Konstitucinį Teismą suklaidino konstitucinės dvasios. Šeimos sąvokos dekonstrukcija sukėlė painiavą ir susipriešinimą. Deja, šį klaidingą Konstitucinio Teismo išaiškinimą galima atšaukti tik referendumo būdu arba suformavus konstitucinę Seimo daugumą.
Klausimas: Ar įmanoma suorganizuoti referendumą viskuo nusivylusioje ir nugyventoje Lietuvoje, kai visada atsiras koks nors sabotaustkas turintis asmeniškų interesų jį sabotuoti?
Tačiau nėra padėties be išeities – į susiklosčiusią situaciją galima žiūrėti ir kitu kampu, kuris nebando nuneigti leftistinį šeimos formų išaiškinimą.
Pušynas yra miškas, bet ne kiekvienas miškas yra pušynas; moteris yra žmogus, bet ne kiekvienas žmogus yra moteris; šeima yra bendrystės forma, bet ne kiekviena bendrystė yra šeima.
Todėl, suvokiant tradicinę šeimą kaip gyvybės ir išlikimo šaltinį, reikia šeimos pavadinimą palikti šeimai, o kitoms bendrystės formoms suteikti kitus, jų išskirtinumą įvardinančius ir jų nariams priimtinus pavadinimus.
Toks kalbos terminų pakeitimas, priimtas Seimo balsų dauguma, nepažeistų konstitucinių ribų.
Sąvokų išgryninimas panaikintų Konstitucinio teismo sukeltą painiavą, susipriešinimą ir tradicinės šeimos – tautos išlikimo garanto – nuvertinimą.
Šis veiksmas būtų labai svarbus žingsnis šeimos prestižo sugražinimui.
Jei tai nepavyktų, reikia pasinaudoti galimybe laimėti Seimo rinkimuose konstitucinę daugumą ir pakeisti tautą naikinantį konstitucinės šeimos sampratos teisinį pagrindą.
Trečias darbas – Motinos kultas
Mes visi, įskaitant ir tuos, kurie mano, kad vaikų gimdyti neverta, esame pagimdyti motinų. Bet ar būtume gimę, jei mūsų motinos būtų tikėjusios propaganda, kad vaikas yra papildomas CO2 pėdsakas ir kliūtis savirealizacijai?
Todėl reikia nedelsiant atkurti Motinos kultą. Jaunos moterys turi svajoti ne apie Versace rankinę ir už sunkvežimį didesnį džipą, bet apie motinystę. Motina turi tapti visuomenės pagarbos ir dėkingumo, kad dar neišnykome, švyturiu.
Pradėti reikia nuo paprasčiausių ir lengviausiai įgyvendinamų sprendimų. Atsisakykime Gegužės 1-mosios valstybinės šventės, o šią nedarbo dieną pridėkime prie Motinos dienos šventės, kaip antrą nedarbo dieną. Tokia rokiruotė valstybei kainuos 0 eurų ir bus parodyta pagarba motinoms.
Yra dešimtys būdų, kaip išmokėti vaiko pinigus ne kaip pašalpą už gimdymą, bet kaip motinos prestižo ir savivertės pakėlimą į naują lygmenį. Ir negailėkime pinigų motinoms. Tai tautos išlikimo klausimas, beje, kainuojantis žymiai pigiau nei keli nauji tankai, kuriems jau greitai įgulas teks samdyti Afrikoje.
Demografinė krizė nėra likimas, tai – politinis pasirinkimas (V. Rachlevičius).
Septynių punktų programa, kaip užkelti motinas ant tautos pagarbos pjedestalo, bus pateikta politinės jėgos, kuri kandidatuos į Seimą su sąjūdžio idėjomis, rinkimų programoje.
Tautos išlikimo sąjūdžio ideologiją atliepia ir Vido Rachlevičiaus straipsnis, kurį jis paskelbė interneto svetainėje „VEKTORIAI”:
Demografinė krizė nėra likimas, tai – politinis pasirinkimas
Lietuvos saulėlydis: ideologinis aklumas naikina mūsų tautos ateitį.
Vakarų civilizacija ir kartu su ja Lietuva stovi ant egzistencinės prarajos krašto. Tai nėra skambi metafora ar pigus gąsdinimas, tai statistinė tikrovė. Lietuva kartu su Europa sensta, traukiasi ir, panašu, prarado norą toliau egzistuoti laike. Tačiau didžioji problema – ne pati statistika, o tai, kad demografinė savižudybė yra ne natūralus procesas, o dešimtmečius vykdomos leftistinės socialinės inžinerijos, woke kultūros, radikalaus feminizmo ir ekonominio trumparegiškumo tiesioginė pasekmė. Apie tai niekas Lietuvoje nekalba, o šių giluminių priežasčių daugelis net nesuvokia. Šių dienų Europa, o kartu ir Lietuva, aklai kopijuojanti Vakarų metodikas, įkliuvo į spąstus. ES politinis elitas yra įtikėjęs, kad bet kokią mažą ar net egzistencinę problemą – ar tai būtų demografinė praraja, kultūrinė fragmentacija, ar geopolitinis silpnumas – galima išspręsti pasitelkus du instrumentus. Tai – papildomas finansavimas ir dar sudėtingesnis bei klampesnis biurokratinis reglamentavimas. Tačiau tikrovė negailestinga: didžiosios visuomenių krizės nėra techninės klaidos, tai yra politinės ir vertybinės krizės, kurios reikalauja ne papildomo biurokratinio administravimo, o gilaus, principingo ir dažnai nepatogaus politinio suvokimo ir iš to sekančio sprendimo. +NEPATOGIOS TIESOS™Viena didžiausių mūsų laikų tragedijų yra politikos sukeitimas su administravimu. Tai labai aiškiai ir visiškai atvirai dar prieš rinkimus man aiškino LSDP veikėjai. Paklausti, kuo jei skirsis nuo TS-LKD, jie man atsakė paprastai – „mes nebūsim konfliktiški ir geriau administruosim“. Tą patį kuluaruose jie kartoja ir dabar -apie politiką visai nekalba, bet įsivaizduoja esantys geri administratoriai.
Taigi, socialdemokratai, kaip ir daugelis kitų politinių partijų, apskritai nesiūlo jokios politikos. Tuo tarpu tikroji politika yra vertybių pasirinkimas, vizija, kokią visuomenę mes statome, ir valia nubrėžti ribas tarp to, kas priimtina, o kas pražūtinga.
Tuo tarpu Briuselio technokratai ir jų vietininkai Vilniuje politiką supranta tik kaip procedūrą: sukurti agentūrą, parašyti strategiją, įsisavinti fondus ir uždėti varnelę. Tačiau tikros politikos esmė yra vizija, atsakomybė ir valia. Biurokratas niekada neprisiims atsakomybės už nesėkmę, jis tiesiog tradiciškai atsikirs, kad „trūko finansavimo“. Sąžiningas politikas, priešingai, turi turėti drąsos pasakyti: „Ši kryptis klaidinga, mes ją keičiame“.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė tęsią 35 metus rezultato nedavusią moterų papirkinėjimo strategiją – jūs, brangiosios, gimdykite, o mes jums duosime didesnes išmokas ir daugiau atostogų.
Tokia strategija nesustabdė ir nesustabdys gimimų skaičiaus mažėjimo ir tautos išmirimo.
Šalies gynyba prasideda ne nuo tankų ar dronų, bet nuo VAIKŲ TURĖJIMO. Vienas vaikas – išmirimas, du vaikai – merdėjimas, trys ir daugiau vaikų – išlikimas ir augimas.
Pirmas naujos vyriausybė darbas bus sutelkti visus specialistus į vieną kumštį. Demografijos problemai spęsti turi būti įkurta Demografijos ministerija arba departamentas prie kurios nors, jau veikiančios, ministerijos.
Geriausias pasirinkimas būtų, jei Demografijos departamentas priklausytų Krašto apsaugos ministerijai. Esu tokios nuomonės nes:
- DEMOGRAFIJA YRA STRATEGINIS ŠALIES GYNYBOS PRIORITETAS.
- Krašto apsaugos ministerijos biudžetas yra beveik 5 milijardai eurų ir trūksta idėjų, kur juos prasmingai išleisti.
Departamento tikslai::
- Ne dalinti pašalpas ir papirkinėti moteris išmokomis, bet investuoti į šeimos prestižą.
- Iškelti šeimos svarbą iki krašto apsaugos prioritetinio lygio.
- Atkurti Tėvynės sąvokos prasmę.
- Sukurti teisingą visuomenės opiniją tautos išlikimo klausimu.
Įgyvendinus strateginius tikslus visus likusius valstybės pinigus reikia atiduoti motinoms, nes mūsų ateities auginimui jų niekada nebus per daug.
Romaldas Kuodis ir Virginijus Sinkevičius apie gimstamumą
Arvydas Juozaitis apie Motinos kultą
Tie, kurie sprendžia Lietuvos likimą, turi būti susiję su juo savo vaikų likimu
Romas Kaulinis
Valstybės vadovo kadencija baigiasi. Jo sprendimų pasekmės lieka. Skolas mokės kita karta. Prisiimtus įsipareigojimus vykdys kita karta. Sprendimų dėl karo ir taikos, valstybės savarankiškumo, švietimo bei ūkio pasekmes patirs mūsų vaikai.
Noriu, kad tas pačias pasekmes patirtų ir prezidento vaikai.
Kai tavo vaikai gyvena Lietuvoje, jos ateitis turi vardus ir veidus. Kalbėdamas apie mokyklas, galvoji ir apie savo vaikų mokslą. Spręsdamas dėl saugumo, sprendi ir dėl jų gyvybės. Prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus, turi savęs paklausti: ką palieku savo vaikams?
Tai konkretus asmeninis interesas, siekiantis toliau už rinkimus, kadenciją ir paties žmogaus gyvenimą.
Santuoka šiame siūlyme reiškia viešai prisiimtą ilgalaikį įsipareigojimą. Vaikų auginimas — kasdienę atsakomybę už kitą žmogų. Jų gyvenimas Lietuvoje — šeimos ateities ryšį su valstybės ateitimi.
Man artimoje tradicijoje žmogaus branda reiškė gebėjimą savarankiškai gyventi, kurti šeimą, auginti vaikus ir atsakyti už savo sprendimus. Šį atsakomybės matą siūlau taikyti žmogui, siekiančiam vadovauti valstybei.
Profesorius, psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad išmokų didėjimo poveikis gimstamumui nėra didelis:
Ko trūksta, kad gimtų daugiau vaikų?
Gediminas Navaitis
Retas sutarimas – visų Lietuvos politinių partijų lyderiai susirūpino menku gimstamumu. Visi žada daugiau pinigų tėvams auginantiems vaikus. Pinigų niekas neatsisakys. Vėlgi pasiektas retas piliečių ir valdžios sutarimas.
Kitų šalių patirtis mažai kam įdomi. Vis dėlto ja verta pasidomėti. Antai, Vengrija, kurioje 2010 m. viena statistinė moteris pagimdydavo 1,25 vaiko, skyrė finansiniam šeimų rėmimui, paskoloms jaunų šeimų būstui kone 5 proc. BVP (skaičių ne vienos ES šalies labai sunkiai pasiekiama, kai reikia finansuoti gynybą). Rezultatas buvo neblogas – 2020 m. gimstamumo rodiklis išaugo iki 1,61. Deja, šiuo metu jis vėl nukrito ir yra 1,31 vaiko.
Kažkas panašaus nutiko Pietų Korėjoje. 2010 m. ten gimstamumo rodiklis buvo 1,19 vaiko. Valdžia išleido apie 290 milijardų USD. 2025 m. statistinė moteris gimdė 0,8 vaiko.
Dar 1988 m. Kanados provincija Kvebekas įvedė gana dideles išmokas vaikams. Gimstamumas reikšmingai padidėjo. Vėliau sumažėjo ir galiausiai, lyginant su kitomis provincijomis, bendras vaikų skaičius šeimose iš esmės nepasikeitė.
Išvada, kuria praktika ne kartą patvirtino, išmokų didėjimo poveikis gimstamumui nėra didelis, dažniausiai jis laikinas ir stipriausias gaunantiems žemas pajamas. Išvadą patvirtina faktas – kone visose moderniose šalyse šeimos politika nedavė tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė: gausėja vienišų žmonių, šeiminiams ryšiams trūksta stabilumo, sumažėjo gimstamumas ir šiandien daugumoje ES šalių natūralus gyventojų skaičius nebeatkuriamas, o gyventojų Europoje nežymiai gausėja (apie 0,4 proc. per metus) imigracijos dėka.
Nuomonė, kad daugiau pinigų duos daugiau prekių, paslaugų ... ir vaikų atitinka rinkos ekonomikos logiką, prilyginančią šeimą verslo organizacijai. Ji tinka ekonomiškai atsilikusioms visuomenėms, kuriose vaikai yra svarbiausia materialinė atrama senatvėje ar tapus neįgaliam. Kai BVP (bendro vidaus produkto) dydis priartėja prie išsivysčiusių šalių vidurkio (Lietuva priklauso šiai šalių grupei), jose vykstančias permainas geriau paaiškina vadinamoji laimės ekonomika, vertinanti pokyčius pagal BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą).

